2017-11-14

Mantė Kvederavičiūtė | Fotografas – Linas Žemgulis

Mantas Stankevičius, www.tv3.lt

„Žinoma, prisimenu pirmą prisilietimą prie kamuolio… Tačiau aš abejoju, ar tai buvo krepšinio kamuolys, – nusijuokia Lietuvos moterų krepšinio rinktinės puolėja Mantė Kvederavičiūtė, kuri paauglystėje tik prisilietusi prie krepšinio kamuolio nusprendė surizikuoti ir sužinoti, kur tai gali ją nuvesti.

Prienuose augusi mergina puikiai prisimena pirmą savo vizitą Kauno sporto mokykloje. „Pirmasis prisilietimas prie krepšinio kamuolio buvo tikrai įspūdingas –  pirmą kartą liečiau odinį šešto dydžio moterišką kamuolį“, – prisiminė Mantė.

Juk tuomet keturiolikmetė sunkiai įsivaizdavo, kad krepšinis gali tapti kasdieniu darbu. „Prieš tai maniau, kad krepšinis tegali būti hobis, o ne pragyvenimo šaltinis, – sakė M. Kvederavičiūtė. – Vizitas Kauno sporto mokykloje atvėrė man akis. Galimybė gyventi su krepšiniu man pasirodė visai įdomi. Supratau, kad noriu pabandyti ir sužinoti, kur mane tai gali nuvesti“.

Kvadratui – per sena

„Sunku prisiminti, ką atsakydavau, kai manęs paklausdavo „Kuo būsi užaugusi?“ Nuo vaikystės buvo aišku, kad esu stipri sportinėje veikloje. Specialybė? Mama, manau, norėjo, kad būčiau tapusi teisininke. Juk tuo metu visi galvodavo, kad tai specialybė, kuri leis gerai gyventi. Ir aš maniau, kad teisininko ir mediko specialybė būtų ta, kuria džiaugtųsi mano mama“, – sakė Mantė.

„Tačiau tuo metu tikrai nekūriau jokių iliuzijų. Krepšinis tebuvo mažytis iššūkis mano gyvenime, – kalbėjo 26-erių krepšininkė. – Prieš tai tekdavo žaisti krepšinio komandoje ir ginti mokyklos garbę. Tai buvo mano adrenalinas. Niekada nepamiršiu, kaip būdavo smagu žaisti prieš vienuoliktokes ar dvyliktokes, kai pati esi aštuntokė. Supratau, kad jeigu galiu varžytis su vyresnėmis, kodėl negalėčiau varžytis su geresnėmis bendraamžėmis“.

„Prienuose vaikystėje spėjau išbandyti visas sporto šakas, o labiausiai man patiko kvadratas… Tačiau kūno kultūros mokytoja man pasakė, kad esu tam per sena, kad negalėsiu dalyvauti varžybose. O treniruotės vien dėl treniruočių man neatrodė labai įdomu, – pasakojo Mantė. – Trenerė pasiūlė man išbandyti krepšinio treniruotes. Taip ir prasidėjo viskas. Krepšinis man pasirodė įdomus“.

Mantė Kvederavičiūtė ir Kristė Druskytė | Nuotrauka: Fotodiena.lt

Tas momentas

Lietuvos moterų rinktinėje Mantė debiuto dvidešimties. „Puikiai atsimenu tą jaudulį, stresą ir atsakomybės naštą. Nors man, rinktinės jaunėlei, niekas nekėlė didelių reikalavimų, tačiau pati labai spaudžiau save., – prisiminė krepšininkė. – Įsivaizduok, esu nacionalinės moterų komandos narė, esu galutiniame dvyliktuke – juk tai kažką reiškia. Aš norėjau pasirodyti kuo geriau. Tai buvo mano motyvaciją siekti daugiau. Patekimas į rinktinę buvo patvirtinimas, kad sunkus darbas atsiperka, tačiau tuo pačiu tai dar nieko nereiškė“.

Susirikiavusi savo gyvenimo ir karjeros tikslus Mantė nenorėjo, kad šis įvertinimas nenueitų šuniui ant uodegos. „Nusprendžiau, kad turiu kiekvieną vasarą į rinktinę grįžti patobulėjusi, kad galėčiau įnešti kažką naujo ir padėti komandai. Rinktinė – tai buvo motyvacija nenuklysti nuo mano teisingai pasirinkto kelio. Nesvarbu, kokio klubo garbę gini, svarbiausia yra žinoti, kad vasarą tu gali būti rinktinės dalis. Ir tai yra fun, tai yra nuostabu, tai yra garbė“, – kalbėjo šiuo metu Švedijos „Udominate Basket“ klube rungtyniaujanti M. Kvederavičiūtė.

Pasak jos, pats nuostabiausias jausmas yra stovėti aikštelėje ir girdėti skambantį Lietuvos himną. „Matau vėliavą, girdžiu himną ir suprantu, kad tai yra momentas, kuriuo labai mėgaujuosi. Nesvarbu, kaip yra sunku treniruotis, nesvarbu, kaip pasibaigs rungtynės – krepšinio aikštėje aš gyvenu būtent dėl to momento. Tai yra labai miela. Kiekvieną kartą žengdama į aikštę noriu jį patirti dar ir dar kartą“, – sakė krepšininkė.

Atrado kelią

„Go for it! Niekada neabejok savimi! Niekada! Norėčiau jai pasakyti, kad mažiau abejotų gyvenime, – palinkėtų mažajai Mantei, jei ją sutiktų krepšininkė Mantė. – Niekada nespinduliavau pasitikėjimu savimi. Trenerė Birutė Jankauskienė man nuolat kartodavo „Ar tu gali būti blogesnė, piktesnė?“ Nuolat girdėjau „būk bitch, geriete tu“. Man sakydavo, kad nieko nepasieksiu, jei leisiu krepšinio aikštėje lipti per save“.

Kvederavičiūtė prisipažino, kad jog visada tikėjo, kad jeigu su žmonėmis elgiesi gražiai, jie atsidėkos tuo pačiu. „Esu pozityvus žmogus. Negalėčiau pasakyti, kad vengiu konfliktų, tačiau visada ieškau to trečio kelio, – kalbėjo krepšininkė. – Aš suprantu, kad po karo – ar tai apsižodžiavimas, ar veiksmas – abi pusės nebūna laimingos, vis vien būna aukų. Bet vis dar mokausi būti „bitch“. Tačiau supratau, kad negaliu to padaryti būdu, kuris man buvo nurodytas. Atrandu savo kelią būti „naglesnė“, tokia, kurios visi taip norėjo, tačiau nebūnant „bitch“. Negaliu prieš save būti „bitch“, aš turiu surasti savo būdus kaip padėti komandai, kaip džiuginti trenerius ir kiekvieną dieną pažiūrėjusi į veidrodį nesakyti sau „O, Dieve, ką aš šiandien padariau“.

Krepšininkė teigė draugų aplinkoje mėgstanti juoktis, juokauti ir smagiai leisti laiką. „Ir man reikėjo nemažai laiko, kad suprasčiau, jog krepšinis nėra kitas pasaulis. Supratau, kad galiu būti savimi ir aikštėje, supratau, kad galiu joje būti savimi ir pasiekti harmoniją, – kalbėjo Mantė. – Juk žaidžiu, nes myliu šį žaidimą, juk netapau ta teisininke ar daktare… Pasirinkau krepšinį“.

Žavesys – detalėse

„Visos merginos yra skirtingos. To neneigsiu. Visos turi skirtingų pomėgių. Bet laikui bėgant apsitriname, apsišlifuojame ir sugebame savo egoistinius poreikius palikti nuošaly. Svarbiausia, kad suprantame, kad komanda yra daugiau negu tu – „mes“ yra svarbiau už „aš“. Tai suprasti yra nesunku, nes užrašas ant krūtinės „Lietuva“ įpareigoja“, – apie atmosferą rinktinėje kalbėjo M. Kvederavičiūtė.

Ji pabrėžė, kad rinktinėje niekada nėra girdėjusi „aš nesutariu“ ar „aš negaliu su ja gyventi“. „Tokių nesąmonių nėra buvę. Ir dėl to labai džiaugiuosi“, – šypsojosi krepšininkė.

„Lietuva yra krepšinio šalis? Daugelis į mane žiūri ir sako „Tu esi lietuvė ir tu žaidi krepšinį – kaip tau faina. Vau“. Ir tada man norisi pasakyti, kad Lietuva yra labiau vyrų krepšinio šalis. Tai sakau be pykčio. Kodėl? Nes nėra vienos pusės kaltos. Manau, kad nuo mūsų pačių labai daug priklauso, – kalbėjo M. Kvederavičiūtė. – Jei pradėsime demonstruoti gerus rezultatus, žmonės atkreips dėmesį, bus daugiau sirgalių. Nemanau, kad greitu metu pasikeis Lietuvos sirgalių mentalitetas ir jie nustos vyrų ir moterų krepšinį stebėti per tą patį padidinamąjį stiklą. Vyrų krepšinis yra kitoks: mes, merginos, turėtume būti greitesnės, dėti į krepšį, jei norime būti su jais lyginamos“.

Kvederavičiūtė džiaugėsi, kad vis dažniau sutinka žmonių, kurie teigia mėgstantys būtent moterų krepšinį. „Pati nusistebiu tai išgirdusi – „OK, tu gali man pasakyti tiesą, nebūtina meluoti ir meilikauti“. Tačiau tuoj pat išgirstu, kad merginos krepšinį žaidžia įdomiai. Mes esame lėtesnės, negalime įdėti, todėl planuojame kelis žingsnius į priekį, ieškome visai kitokių sprendimų aikštėje negu vyrai, – kalbėjo krepšininkė. – Neretai merginos būna taiklesnės. Smagu, kad žmonės pradeda atrasti detales, kurias įsimyli moterų krepšinyje“.